Projekto aptarimo akimirkos

„16mm (ir mums dar negana!)“ taria Ačiū ir iki pasimatymo!

Vasarai jau sparčiai einant į pabaigą, šiemet baigiasi ir mūsų projektas „16mm (ir mums dar negana!)“. Paskutinį kartą šią vasarą susitikome su projekto dalyviais ir kartu patraukėme į Vilnių – čia mūsų laukė įdomi ekskursija bei projekto aptarimas.

Nuvykome į kino teatrą „Pasaka“. Patogiai įsitaisę sėdmaišiuose žiūrėjome kino filmą, o po jo mūsų laukė „Pasakos“ direktoriaus paskaita. Jos metu aptarėme mūsų projekto dalyvių sukurtus filmukus, atidžiai atkreipdami dėmesį į pastabas, kurios tikrai padės jauniesiems kino kūrėjams ateityje. Po paskaitos taip pat aptarėme visą projektą – dalyviai dalinosi mintimis, ką kitą kartą galėtume atlikti dar geriau, o kas, jų nuomone, šiemet buvo atlikta puikiai. Visi jaunuoliai vieningai sutiko, kad šis projektas – labai naudingas bei džiaugėsi, kad atrado daugeliui naują ir neabejotinai efektyvią priemonę jaunimo problemoms spręsti.

Po sočių bei labai skanių pietų tęsėme savo ekskursiją – keliavome į Lietuvos Kino Studiją. Čia pamatėme patį didžiausią žalią ekraną visose Baltijos šalyse, sužinojome daug naujo apie kino techniką ir net galėjome pamatyti įrangą, kurios niekas nebenaudoja, nors vos prieš dešimt metų tai buvo pati moderniausia technika kino industrijoje! Jaunuoliams didelį įspūdį paliko ir automobilis, kuris yra specialiai perdirbtas filmavimams. Gavome daug naudingos informacijos bei tikrai pamatėme tai, ko dar nebuvome regėję!

Taigi, nors projektas ir atėjo į pabaigą, dalyviai išliko tokie patys entuziastingi, kaip ir projekto pradžioje. Neabejojame, kad „16mm (ir mums dar negana!)“ dar ilgai išliks jaunuolių atmintyje ir ne vienas jų tęs savo draugystę su kinu! 

Paskutiniai kino projekto potepiai „Purpurinio vakaro“ šviesoje

Ketvirtadienį, rugpjūčio 15 dieną „16 mm (ir mums dar negana!)“ dalyviams bei organizatoriams teko didelė garbė – būtent finalinis projekto renginys tapo kasmetinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ atidarymo pažiba.

Praėjus jau daugiau nei mėnesiui mūsų projekto dalyviai vėl susitiko – šį kartą vasariškomis gėlėmis pražydusiame Anykščių miesto centre. Čia susirinko ir gausus būrys anykštėnų bei miesto svečių. Jiems savo dainas skyrė jaunieji anykščių muzikantai bei Giedrius ir Agnė Arbačiauskai. Visą miesto centrą užliejo melodinga bardų muzika, tad žiūrovai, jaukiai įsitaisę ant suoliukų ar žolės, šypsodamiesi krypavo pagal ausiai mielus dainuojamosios poezijos ritmus. Renginio metu, žinoma, buvo pristatytas ir pats projektas „16mm (ir mums dar negana!)“, prie kurio įgyvendinimo prisidėjo programa „Veiklus Jaunimas“, finansuojama Europos Sąjungos. Žiūrovai emocingai stebėjo kūrybinių dirbtuvių metu jaunuolių sukurtus filmukus – susirinkusieji nuoširdžiai juokėsi, krūpčiojo ir, galiausiai, garsiai plojo.  

Projekto organizatoriai nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie „16mm (ir mums dar negana!)“ įgyvendinimo!

Apie darbą ir rezultatus

Antroji grupė apie paskutinę dirbtuvių dieną:)

Tai štai kaip atrodo saulė…

                Trečios projekto dienos rytas pradžiugino šviesa ir (netgi!) šiluma – vasara sugrįžo į „Žvejo sapną“! Wuhu! Neišsimiegoję, surūgę ir pavargę veidai mums buvo ko ne nesuprantami, buvome žvalūs ir daugiau ar mažiau išsimiegoję – montažą turėjome/sugebėjome baigti iki ne tokio jau vėlaus praėjusios dienos vakaro. Taip ir nepasikrikštijome... Matyt, lemta būti nekrikštais „II grupe“, nes per daug skirtingus žmones tiesiog morališkai neįmanoma sutalpinti į kokio nors pavadinimo rėmus.

                Laiką iki pusryčių ir keletą minučių po pusryčių išnaudojome paskutiniams filmuko štrichams, taigi buvome super punktualūs ir, nepaisydami įvairiausių smulkių trukdžių, sukurpėme visai neblogą darinį, pavadinimu „Homo huminis lupus est“. O Dieve, koks ilgas pavadinimas, kiek nežinomų žodžių... Ir iš viso, nesuprantamas filmukas apie nelabai aišku ką... Mūsų šedevras buvo pakrikštytas (priešingai, nei mes patys) žymiu lotynišku posakiu, reiškiančiu „Žmogus žmogui vilkas“ , nes mes siekėme atskleisti prieštaringas žmonių nuomones, jų asmenybių skirtumus ir netoleranciją ir netgi agresiją, kylančią susitikus visiškai priešingoms asmenybėms. Manau, tai yra ganėtinai pastebima socialinė problema – žmogus, bent truputį išsiskiriantis iš minios, yra nurašomas į „išsigimėlius“, „nevykėlius“, „gaidžiukus“, kaip vaizdžiai išsireiškia mūsų filmuko personažas. Čia nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio – nuomonę bei palaikomą pusę mes paliekame pasirinkti žiūrovui.

                Stovyklą apėmęs paskutiniojo ryto pasyvumas netrukdė grožėtis kitų komandų darbais – filmukai buvo smagūs, o techniniai sprendimai beveik iš „Tado Blindos“. Neišsiplėsiu daugiau. Kaip sakoma, dėl nuomonės nesiginčijama, todėl galbūt verta ją pasilikti sau J

                Gaila išvažiuoti, palikti paskutinę naktį atrastus draugus ir artimas sielas, tačiau, kaip pasakytų Keistuoliai – mes nesakome: „sudie“. Mes sakome: „Iki pasimatymo!“. Mes dar tikrai susitiksime.

Linkėjimai nuo pirmosios komandos

Kai kuriem vos kelios valdos miego, kai kuriem šiek tiek daugiau, bet visa tai užsitęsęs vakaras montavimo darbų, o po to daug juoko iki paryčių. Pabaigėm visus darbus ir sėdome peržiūrėti pastarųjų dienų darbo. Galima tik be galo džiaugtis kokie visi buvo išradingi ir kokius gerus filmukus susuko. Vėliau buvo daug šiltų atsisveikinimo apsikabinimų, o išvažiavom labai laimingi, kad teko sudalyvauti tokiame projekte, nerealiai džiaugiamės, kad  įgijom tiek patirties, susiradom naujų draugų, sužinojom įdomių negirdėtų dalykų, o praleistas laikas buvo nerealus ir stebinantis J Visiem rekomenduotume kitą kartą sudalyvauti 16mm (ir mums dar negana!), nes tai yra vienas iš nerealiausių projektų. Didelis AČIŪ vadovams ir organizatoriams!!!!!!!! Tikiuosi dar susitiksime!

Naktinis blogas - trečioji grupė

Rytas, sunkus rytas. Dar sunkiau keltis į naują dieną, kupiną iššūkių ir pavojų. Keista darosi pamačius tokio didumo blynus. “Vos apžiojau “ – pasakė Blondinė. Tačiau grietinė daro savo ir supaprastina visą virškinimo procesą pilve. Tačiau ne apie tai aš norėjau čia parašyt. Visa esmė yra stebuklingajame guliaše ir sriuboje, kuriuos atvežė per pietus. Visi tarsi skėriai apspito aplink visa tą gėrį. “Man patiko, net apžiot įmanoma “ – pasakė Blondinė. Viskas normaliai susikramto ir susivirškina dar nespėjus nuryti. Tikriausia dėl to tas geris taip greit ir dingo nuo stalo. Filmavimai ėjo į pabaigą. Visi stengėsi užbaigti pradėtus darbus ir taip atsilaisvinti naktį. Diskoteka, uou uou!!! Šokom tryse, 25 sedėjo ant suoliukų. Buvo šaunu!  Daug garso ir šviesų. Asmeniškai – man patiko. Dar dabar jaučiu dešrelių ir kopūstų derinį savo pilve, kuris tarsi išmoko kalbėti nauja, man dar nesuprantama, kalba. Jau naktis, gražus skaičius (3:33), per kurį išsijungė diskotekos muzika. Tikriausiai nieks jau seniai nebešoka. Nors, besidrąskančių atsiranda,- teigia Karolina. „Buvau viena iš tų stebėtojų, stovinčių blankiame diskotekos kampe ir į visą tą šurmulį žvelgianti su dideliu pasigerėjimu ir, be abejo, žaliu pavydu“ – pasakoja Karolina. Ne kiekvienas sugeba šokti blaivas – tas tiesa. Noriu miego, juk jau švinta. Tingisi rašyt tą blogą, kurį jau vadiname „Geru“. O tau, skaitytojau, užuojauta dar kartą sugaišus dar 5min savo gyvenimo, skaitant šį tekstą. Spakoiny noč!

Antroji diena - entuziazmu trykštanti antroji komanda

Lyja? Šlapia ir nežinai, kur dėtis? Nė velnio, juk šiandien antroji kino projekto „16mm (Ir mums dar negana!)“ diena, tad dėtis buvo kur, tik noro turėk, o ir lietus ne bėda – juk šlapi akmenys atrodo dailiau, if you know, what I mean. Nors tiesa ir tai, kad ant jų lengva slysti, jie pasalūniškai žvilga ir masina dėti koją. Mes ir dėjom, tada slydom. Tiesiai į filmavimo aikštelę, nes toliau čiuožinėti akmenimis rodėsi per daug įžūlu. Komanda dirba ir vis girdi mūsų plikom rankom nepaimsi! Nemeluosim, filmavimas nėjo kaip sviestu pateptas – teko naujo aktoriaus ieškoti, perfilmuoti jau ištobulintas scenas. Bet, anądien kiek išsibarstę, šiandien jau susivieniję, antrukai įveikė iškilusias problemas ir rezultatu džiaugėsi. Jį pasiekti iš pradžių, rodėsi, bus veik neįmanoma, tačiau sukomės, sukomės, vis dar kasėmės galvas, ir vuola – vaišinkitės mūsų vizualiuoju produktu, ištroškusias kino širdis maitinkit. Mes nutylėsim, kad montuoti teko ilgai. Labai ilgai, tačiau su plačiom šypsenom veiduose, kiek tai buvo įmanoma naktį. Rodėsi, ir rytas tuoj ateis. Ar mes ką tik išsidavėm? Na ir tegu. Juk miega tie, kurie... Arba mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs.

Ar norėtume ką nors įrašyti į skundų/padėkų knygą? Žinoma. Svarbiausia – galimybė nuolat gauti sausainių, penėti pavargusius skrandžius. O jei rimtai, tai dėkoti reikia už parodymą, kiek pastangų ir darbo reikia įdėti, idant išeitų bent jau kelių minučių filmukas, o dar ir gražus, a la meniškas (bent vietom). Už pakantumą ydingumui,  neretai, kaip teko išsiaiškinti, suvienijantį žmones, paskatinantį dūmyti galvos smegenis, kūrybingumą lįsti lauk. Už argentinietį, mokantį lietuviškų žodžių ir galimybę su juo pašnekėti. Už nuolat skambėjusią Rosaną ir leidusią vaikinam atsipūsti, paganyti... hm, akis. Skundai? Kažkur pasislėpė, kažkur dingo, niekaip neišeina rasti.

Nenusivylėm, nesusipykom. Ir ko daugiau žmogui reikia? O kas liko, dėl Miko. Rytoj gal tas Mikas išlįs ir skundelius išdėstys, o gal ne. Kas žino.