Tai štai kaip atrodo saulė…
Trečios projekto
dienos rytas pradžiugino šviesa ir (netgi!) šiluma – vasara sugrįžo į „Žvejo
sapną“! Wuhu! Neišsimiegoję, surūgę ir pavargę veidai mums buvo ko ne
nesuprantami, buvome žvalūs ir daugiau ar mažiau išsimiegoję – montažą
turėjome/sugebėjome baigti iki ne tokio jau vėlaus praėjusios dienos vakaro.
Taip ir nepasikrikštijome... Matyt, lemta būti nekrikštais „II grupe“, nes per
daug skirtingus žmones tiesiog morališkai neįmanoma sutalpinti į kokio nors
pavadinimo rėmus.
Laiką iki pusryčių
ir keletą minučių po pusryčių išnaudojome paskutiniams filmuko štrichams, taigi
buvome super punktualūs ir, nepaisydami įvairiausių smulkių trukdžių, sukurpėme
visai neblogą darinį, pavadinimu „Homo huminis lupus est“. O Dieve, koks ilgas
pavadinimas, kiek nežinomų žodžių... Ir iš viso, nesuprantamas filmukas apie
nelabai aišku ką... Mūsų šedevras buvo pakrikštytas (priešingai, nei mes patys)
žymiu lotynišku posakiu, reiškiančiu „Žmogus žmogui vilkas“ , nes mes siekėme
atskleisti prieštaringas žmonių nuomones, jų asmenybių skirtumus ir
netoleranciją ir netgi agresiją, kylančią susitikus visiškai priešingoms
asmenybėms. Manau, tai yra ganėtinai pastebima socialinė problema – žmogus,
bent truputį išsiskiriantis iš minios, yra nurašomas į „išsigimėlius“,
„nevykėlius“, „gaidžiukus“, kaip vaizdžiai išsireiškia mūsų filmuko personažas.
Čia nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio – nuomonę bei palaikomą pusę mes
paliekame pasirinkti žiūrovui.
Stovyklą apėmęs
paskutiniojo ryto pasyvumas netrukdė grožėtis kitų komandų darbais – filmukai
buvo smagūs, o techniniai sprendimai beveik iš „Tado Blindos“. Neišsiplėsiu
daugiau. Kaip sakoma, dėl nuomonės nesiginčijama, todėl galbūt verta ją
pasilikti sau J
Gaila išvažiuoti,
palikti paskutinę naktį atrastus draugus ir artimas sielas, tačiau, kaip
pasakytų Keistuoliai – mes nesakome: „sudie“. Mes sakome: „Iki pasimatymo!“.
Mes dar tikrai susitiksime.
