Lyja? Šlapia ir nežinai, kur dėtis? Nė velnio, juk
šiandien antroji kino projekto „16mm (Ir mums dar negana!)“ diena, tad dėtis
buvo kur, tik noro turėk, o ir lietus ne bėda – juk šlapi akmenys atrodo
dailiau, if you know, what I mean. Nors
tiesa ir tai, kad ant jų lengva slysti, jie pasalūniškai žvilga ir masina dėti
koją. Mes ir dėjom, tada slydom. Tiesiai į filmavimo aikštelę, nes toliau
čiuožinėti akmenimis rodėsi per daug įžūlu. Komanda dirba ir vis girdi mūsų plikom rankom nepaimsi! Nemeluosim,
filmavimas nėjo kaip sviestu pateptas – teko naujo aktoriaus ieškoti, perfilmuoti
jau ištobulintas scenas. Bet, anądien kiek išsibarstę, šiandien jau susivieniję,
antrukai įveikė iškilusias problemas ir rezultatu džiaugėsi. Jį pasiekti iš pradžių,
rodėsi, bus veik neįmanoma, tačiau sukomės, sukomės, vis dar kasėmės galvas, ir
vuola – vaišinkitės mūsų vizualiuoju
produktu, ištroškusias kino širdis maitinkit. Mes nutylėsim, kad montuoti teko
ilgai. Labai ilgai, tačiau su plačiom šypsenom veiduose, kiek tai buvo įmanoma
naktį. Rodėsi, ir rytas tuoj ateis. Ar mes ką tik išsidavėm? Na ir tegu. Juk
miega tie, kurie... Arba mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs.
Ar norėtume ką nors įrašyti į skundų/padėkų knygą?
Žinoma. Svarbiausia – galimybė nuolat gauti sausainių, penėti pavargusius
skrandžius. O jei rimtai, tai dėkoti reikia už parodymą, kiek pastangų ir darbo
reikia įdėti, idant išeitų bent jau kelių minučių filmukas, o dar ir gražus, a la meniškas (bent vietom). Už
pakantumą ydingumui, neretai, kaip teko
išsiaiškinti, suvienijantį žmones, paskatinantį dūmyti galvos smegenis,
kūrybingumą lįsti lauk. Už argentinietį, mokantį lietuviškų žodžių ir galimybę
su juo pašnekėti. Už nuolat skambėjusią Rosaną
ir leidusią vaikinam atsipūsti, paganyti... hm, akis. Skundai? Kažkur
pasislėpė, kažkur dingo, niekaip neišeina rasti.
Nenusivylėm, nesusipykom. Ir ko daugiau
žmogui reikia? O kas liko, dėl Miko. Rytoj gal tas Mikas išlįs ir skundelius
išdėstys, o gal ne. Kas žino.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą